Rugpjūčio naktis lyg šaltinio vanduo,
Jos vėsa - šimtamečio tankaus ąžuolyno,
Kuris vėlei jėgos ir žvalumo tau duos,
Po karščiausios dienos atgaivina.

Nors vėlu, bet užtruksiu minutę ilgiau,
Virš galvos – begalybė žvaigždžių,
Žemėn krintančių jų dar šįkart nemačiau,
Dar neperdaviau norų slaptų.

Jei viena atitrūktų, ką pasiųsčiau aš jai?
Nežinau, nežinau, ko bereikia,
Kai matai, kaip ramybėje rymo antai
Baltas beržas prietemos skraistėj.

Paslaptinga ramybė rugpjūčio nakties,
Tyli paukščiai, žiogai ir kamanės,
Būt gerai, kad ir žemėj, nors kartą, išties,
Taip pavargtų žaibai, uraganai.

Dar minutė kita ir tylos nebėra,
Obuolių neišlaikė sena obelėlė,
Nubumsėjo kas sau takeliu ir žole
Nepaklusnūs, rausvi sūnaitėliai.

Rugpjūčio naktis lyg motulės skara,
Kur vaikystėj, menu, kad turėjo,
Nors tamsi, bet švelni ir lig šiolei sava
Mintyse vis mane glamonėja.