Iš mėnulio sidabro ir saulėtekio rausvo
Susipynus svajonė pakilo aukštai...
Ir į žemę nukritusią rasos ją prausia...
Iš mėnulio sidabro ir saulėtekio rausvo.
Tik širdis sunerimus svajonės neklauso.
Man išaugo galingi beribiai sparnai...
Iš mėnulio sidabro ir saulėtekio rausvo
Susipynus svajonė pakilo aukštai...

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Ta svajonė į nebūtį dingo, pradingo
Ir ištirpo jos būti,  nebūti  sparnai...
Dabar snaigėm į širdį vis sninga ir sninga...
Ta svajonė į nebūtį dingo, pradingo.
Apsnigti jau keliai ir širdis taip aptingus...
Ir belieka likimą iškęsti tiktai.
Ta svajonė į nebūtį dingo, pradingo
Ir ištirpo jos būti, nebūti sparnai...