sunkiasi tykiai
pro kaminus

pro šviesoforų
alėjas

lėtas grakštus
nors išbalęs

rytdienos
saulės tekėjimas

kambarį visą
pripildo

tiršto auksinio
nektaro

varva
nuo miegančių pirštų

tiesiai
ant pagalvės tavo

nuteka
grindinio akmeniu

skruostus versmių
išbučiuoja

ir negali
jo pamiršti

net kai visai
įdienoja