numirsiu
kol žolė nenurudavo

jaučiu
kaip lūpos liečia mano lemtį

gyvybė
gyslomis droviai čiurlena

galbūt
o vis gi paskutinį kartą

išausk mane
po mėnuliu išbąlink

ištark mane
delnuos neuždaryki

kol dar esu
kol židiny gyvename

ir amžina šviesa
rytojaus tikime

numirsiu
kol žolė nenurudavo

kol saugo samanos
pernykštę briedžių brydę

išgerk mane
lyg upę ligi galo

ir niekam
nė šlakelio nepaliki