Pagimdžiau du sūnus -
      Štilių ir Škvalą.
Kažkur toli jų tėvas žaibuoja.
Išduosiu jį apnuoginus sielą,
nes širdy dar vėjas geidulius siunčia.
         Stebėsis vėl žmonės-
nei gera, nei puolus saulė ritinėjas
Moters lūpomis lietų bučiuodama,
vakarui ramybės linkėdama,
kol sūnūs kalnus dalijasi pusiau,
o tėvas nuodėminguosius teisia.