Kai po audrų nakties išaušta naujas rytas
Ir obelis išvargintas šakas į dangų vėlei kelia,
Kai gęsta rožės krūmas vėjų išdraskytas –
Su šypsena sutik likimą ir gyvenimą.

Nusišypsok gyvenimui, koks jis skaudus bebūtų,
O netektis viltims į ateitį duris užtrenktų,
Nors tiltai laimėn, rodos, imtų svirti, griūti
Ir liūdesio banga kelius plačiai apsemtų.

Pažvelk į žiedą – nusvirusį, supurvintą, sulytą,
Kaip saulė jį džiovina, bitutė vėlei lanko.
Žmogus kur kas daugiau, jis turi dalią kitą,
Matai – esi ne vienas, draugai tau tiesia ranką.

Nusišypsok gyvenimui, kai gera, kai džiaugiesi,
Kai sėkmės paukštė tiesia savo sparną,
Kai vienišas esi, svaigsti iš laimės dviese,
Kai metų nuovargis paliečia švelniai galvą.