.       Kolei manęs nebuvo, tu sugalvojai man vardą – Stebuklas... Aš sugėriau į save žydrą giliausių bedugnių mėlį iš tavo sudrėkusio žvilgsnio. Aš nusliuogdavau tavąja šviesia sruogele ir supdavausi ant paties ploniausio išdykėliškai išsišakojusio plauko galiuko, aš žaisdavau slėpynių ir niekas manęs neatrasdavo kairiojo tavo skruosto duobutėje... Kai tu užmigdavai, aš miniatiūriniais žingsneliais matuodavau tavo delną – kad prisiminčiau visus takelius link riešo vingio, vedančio duslių tvinksnelių link...  

        Aš kartais įkvėpdavau tavęs tiek daug, kad mudviems prireikdavo daugybės gilių iškvėpimų, nuo kurių įkaisdavo ir lydydavosi erdvė tarp mūsų. Taip aš tapau Svajone. Tuomet supratau, kad svajonės būna neapsakomos žodžiais: jos tokios didelės, tokios gražios, tokios švelnios, trapios, jautrios – kad šiuose apibūdinimuose vos išsitenka maža jų kruopelytė. Svajonės išerdvėja aguonos grūdelyje, bet neišsitenka  dangaus skliaute, jos pereina vandenynus, bet nuskęsta akies kamputy ištryškusioje ašaroje, jos gali tave suspausti savo glėbyje, ir gali sudužti net nepaliestos...  

        Savo Svajonei tu išrinkai vardą – Stebuklas... Taip troškau juo būti, kad beveik be klaidų išmokau perregimais judesiais atkartoti tavuosius: dėmesį sugaudydavau prikąstu liežuvio galiuku, o pyktį uždarydavau dviejose netikėtai atsiradusiose raukšlelėse tarp antakių. Aš daugybę kartų išgrojau tavo balsą, kad niekada nepamirščiau jo melodingumo. Krištolinio juoko aidu nupiešiau šypseną ant lūpų, kurioms dovanojai bučinius. Aš vogčiomis nukopijavau tą šypsnį ir tą lūpų vingį (vėliau būtinai išmoksiu taip šypsotis)... Tikrai ne iš smalsumo, o todėl, kad pasistiebiau ant pirštų galiukų – tapau Troškimu. Niekada nemaniau, kad  troškimai galėtų peraugti Svajonę... Ir kad tai galėtų taip sujaudinti, sukrėsti, džiuginti ir drauge –  bauginti. Tave, mane, mus ir...

        Tu tyliai, virpančiu nuo jaudulio balsu ištarei: Stebuklas... Mano vardas šįkart skambėjo keistai. Viskas atrodė keistai ir aš jaučiausi keistai... Man nebuvo šalta, aš nejaučiau alkio. Net neužsigavau ir nesusižeidžiau – kai pamėginau šėlioti... Nors tavęs negalėjau matyti, užuosti, paliesti, bet manimi gyveno ne mano, bet taip gerai pažįstami jausmai: baimė, nerimas, džiaugsmas, skausmas, meilė... Toks neapsakomas jaudulys apima, kai prilieti juos iš vidaus. Jie tokie gyvi, taip arti... Arti kaip ir tie dūžiai, primenantys tvinksnius, kuriuos apkabindavau kadais ties tavo riešo vagele... Taip nutiko turbūt todėl, kad atsidūriau ten, kur man yra labai saugu? O galbūt visus nepaprastus stebuklingus dalykus reikia taip saugoti?

        Aš dabar klausausi garsų, balsų, vis išgroju patį melodingiausią, prisimenu tavo šviesių plaukų sruogeles, duobutę ant kairio skruosto, pykčio skynutę dviejose raukšlelėse tarp antakių ir kaip gaudydavai dėmesį savo liežuvio galiuku... Ir dar atmintyje regiu tą paslapčia nukopijuotą lūpų vingį... Ar galiu tai pasilikti, kaip atsiminimą iš tos praeities, kol manęs dar nebuvo, bet tu jau buvai sugalvojusi man vardą?

        Dabar jau žinau, kad jausmai, prie kurių prisiglaudi iš saugiausios visame pasaulyje, visatoje ir begalybėje būsenos yra neišmatuojamai stiprūs... Kada nors, patikėk, aš pasakysiu tau, kad tave labai labai mylėjau jau tuomet, kai manęs dar nebuvo, kai mano vardas buvo – Stebuklas...