Taip tikroviška. Tarsi sapne. Taip keistai lyg iš sapno miglos balzganos.
Tarsi krito žvaigždė, ir delne perlamutro taurė per kraštus tavęs sklidina.
Sklidina per kraštus geidžiamos paslapties. Taip bergždžiai įmint ieškotos geisme.
Prarandu ar randu save kūnų jungty. Gašlus kuždesys „aš tava“man buvo giesmė.
Aš ieškojau tavęs taip bergždžiai, taip ilgai, nors šalia gundei vasarvidžio šėlsmu,
savęs užmarštim - tu buvai tik auka, nes sirgau savimi, ta geisminga stoka pragaištinga.
Taip tikroviška. Iš miglos balzganos prasiskleidė šydas ir spindintis delnas.
Priglusk ir įkvėpk ne kvaitulingos stokos paslapties, kurios įmint svaiguly neįstengei.
Perlamutro taurėj vien lašelis sunkus iš gelmės paslaptingos ištryškęs.
Ach, tai ašara, mielas, pilnatvės stoka. Niekados iš dviejų nebus vienas ir tikras.
Ach, kokie pirštai balti ir šalti. Aš bandysiu delne juos sušildyt,
jei leisi akių migloje pasilikt, kai šermukšnis kraujuojantis širdį pravirkdo.
O ar sapnas nėra tikroji vienatvė.  Tai jis nudreskia veidą gudraus arlekino.
Kaip keista geismui aprimus. Verias pilnatvė. Virpantys pirštai, ašara ir vienatvė -
mirtingojo turtas lemtis ir likimas. Ach, tiesa, dar kūnų bežadė malda akimirkai užsimiršus.