Atūžus viesului galingam, su šaknimis išraunančiam senus, tvirtus medžius,
suvokt kur kas geriau mes turim progą būties savosios laikinumą.

Juk mes visi, lyg medžiai tie, be gailesčio išgriauti būsim arba nulaužti
ir negalėsim niekaip pasipriešint žiauriajam uraganui mūs likimo.

Tai neišvengiamai į mus artėja, ir net pakankamai greitu žingsniu, – su kiekviena nauja diena,
kuri taip nekaltai kasryt išaušta...