Dainuoju sau.
Ir nebijau,
Kad kritikai čia darbo bus -
Esą, jei senas,
Tai beveik kaip ne žmogus.
Ar tokiu reikia  varginti  kitus?

Ir iš tiesų –
Aš priimu šią kritiką , o neretai
Jos priekaištais net pats save baksnoju.
Ten, laiko tyruose kažkur,
Ir kažkada
Išauš rytojus,
Ar gali būti jam svarbu,
Kas buvo jau?

Ir keista:
Pirmą kartą šitoks išdidus
Ant kojų stojuosi ir augu, augu –
Juk mano AŠ - valstybė,
Didelė šalis.
Ir netiesa, kad AŠ
Į vienetą  sutilpęs.
Nebent ir jis kaip Dievas esantis visur.

Dainuoju sau.
O gal tas AŠ - jau Dievas?
Galiu juo griauti, niekinti, mylėti
Ateit prie SAVO  tos pradžios,
Kuomet pasaulį šį kuriu
Iš  Žodžio, iš Savęs.

O, negi taip?
Visur ieškojau, Viešpatie, tavęs
Dabar dar apieškosiu savo AŠ.