Tu prikėlei mane iš miego
Gaiviu bučiniu lyg kava.
O už lango bolavo sniegas –
Tai vasario žila galva.

Tu pamerkei man vieną akį.
Krito snaigės drėgna vata.
Tavo žvilgsnis tartum sakė,
Kad karšta kava, negerta...

Tu paglostei neskustą skruostą
Tik palietus pirštų galais.
Taip vasarį kartais paglosto
Dienos saulė savo kerais.

Ir tirpau lyg sniegas už lango,
Po truputį, bet ne išsyk.
Ten kažkur kovas groja tango.
Aš girdžiu ir tu paklausyk.

Iš tiesų tą muzikos taktą
Jau žinojau ir daug anksčiau.
Bet buvau užsnūdęs lyg naktį
Ir pavasarių nemačiau.

Tad geriu tavo kavą kas rytą,
Net be cukraus – ir taip gardu.
O namie langai pradaryti –
Kovas šaukia mane vardu.