erdvė paguldžiusi drugelį
jo gyvasties buvimui pasibaigus
vis šlama vakaro gaiva apsalus
beržų sula išdžiuvusia nuo tvaiko
kiek tos gaivos kai lūžta sausos šakos
audra šaknis paviršiuj be vandens kankina
ir miršta medis pasodintas vakar
drugelis nuplasnoja praeitin

erdvė be oro mumiją pagimdo
po smėlio luitais miręs vis krebždėsiu
atgimti drugeliu išbūtas pašaukimas
šaukiu į tyrus žvaigždę numylėtą
erdvė akimirkoj drugelio
į tankmę debesies pavirtusi šešėliu
sulaužytas gyvenimas lapeliais
lapelis danguje pasėtas