Nušuoliavo laimužė raita,
Mažytę dėmelę palikus.
Nors ji buvo mana-
Kaip šešėlis pranyko.

Širdį varsto skausmų lavina,
Švariai stalą nuvalius.
Pamatau, kad jau sauja pilna,
Trupinių po gyvenimo baliaus...
           ---
Pavėjui juos išbarstysiu,
Tarsi sfinksas pakilsiu iš naujo.
Juk akim nežarstysiu,
Ant įkaitusio šito pasaulio.