Tik perplaukus visus abejingumo vandenynus,
Įveikus pykčio kalnus, siekiančius ligi dangaus,
Ištirpdžius įžūlios, žiaurios širdies ledynus
Pavyko rasti gyvą sąžinę žmogaus.

Jos nesugraužė dažnos rūdys apgavysčių,
Nuo melo purvo nuskalavo atgailos lietus.
Ištvėrė ji nuolatines patyčias išdavysčių,
Nors pataikavimas - aplipdė kaip medus.

Turėjo likti ji per amžius ištverminga,
Daug kartų buvo deginta, trypta ir išduota.
Apglamžyta, tačiau lig šiolei gyvybinga.
Visų svarbiausia - žmoguje ji dar yra.