Ar galima pabėgti nuo savęs,
Pavargus nuo dangaus, nuo saulės, vėjo?
Pamiršt vaikystėj mindytas gatves
Ir snaudžiančias ramiai vidudienį alėjas?

Ar galima išplaukti su upe
Lyg šapui – be krantų, minties, be tikslo?
Būt ištrinta raide lape,
Prabėgusia sekunde žadintuvui tiksint?

Ir niekada negrįžt – išnykti,
Kaip lašui po rytinių spindulių?
Išsprendus paskutinę lygtį,
Mažu palikti - neskaičiuojamu nuliu?

Tik negaliu -
Gyvenimo užtrauksiu pyktį.
Ir ne tik man, ir jam reikės išnykti.
Jau vien todėl čia verta pasilikti,
Kad saugočiau gyvenimą ir tai, ką savyje turiu.