Tai ne žolė;
Kakta rasoja, prakaitu ištryškus.
Tai paskutinė duonos sūruma.
Jos gal dar valgyt teksią nemažai,
Tačiau, deja, be druskos.

Neskauda jau,
Diegliai nevarsto,
Vien pagalvojus kaip kadais:
O jei  - girdėk! - ji neateis ant stalo
Ir liks namų burna tuščia?

Neskauda jau galvos dėl duonos - bus? ar ne?
Nušluostau prakaitą,
Kaip nuo altoriaus dulkes  
Iš šyptelėjęs veidrodyje pasakau:
- Išeina iš burnos duonos druska,
Išeina, Pranai...