rudenėja
Žalio žiogo dainoj
neieškoki prasmės –
rudenėja...
sirpsta vyšniomis lūpos
sulipusios žodžių medum,
klevo lapą pakalbina vėjas
iš pievų parėjęs
ir įsupęs į gūsį sušoka mums
valsą už du.
Ar saldu,
kai blakstienos apgirsta nuo ilgesio rūko?
Pirštais neriam voratinklius
godžiai viens kito plaukuos,
šitaip noksta akimirkos,
byra minutės –
pabūkim,
kol rasa paslapčia
vėl žiedų skruostelius
nulakuos.
Dar laukuos
žalias žiogas smuikuos,
kai apuokas kvatosis,
ir tame neieškoki prasmės,
o tiesiog paklausyk –
vakarai tie vėlyvi,
rugpjūčiai ir vėlei kartosis,
šiam pasauly tik tu...
kaip ir aš –
vienąsyk...