Užgesinau jausmus.
Atleisk, kad žodžiuose jau prieskonių mažiau.
Jau temstančiom akim
Žiūriu į tolumas, kur laikas skuba.
Atrodo, liūdi, kad manęs nerasiąs ten -
Prabėgdamas vis trukteli už skverno:  
- Neužsilik senatvėje žmogaus
Ir netikėk kalbom,
Kad ji protinga ir graži.

O ne! To man kalbėt tikrai nereikia.
Mylėjau gal daugiau, negu reikėjo,
Bet kaip benuskambėtų sakinys –
Svarbiausia būti
Ir gyventi judesy.
Todėl jau ir dabar,
Dar nepaleisdamas akių šviesos,  
Ne žvakutes;
Nakties žvaigždes jose degu.