Mėlyną erškėtį kalnuose radau--
Kuo dabar tikėti, o dangau, dangau,
Plikšala, ar gruodu sausio alpuly,
Nužudytu sodu ? O naktis tyli

Sėlina iš lėto skardžių pakraščiais
Pėdomis poeto. Vėjai nusileis
Nuo kalnų aukštųjų, nerimo uolos--
Šakele nors tujų prarajos pamos,

Dar tikėjau rytą, dar dienos griūty--
Vieversinga saule buvome girti...
Kuo aprengsiu sielą aš kalnų baltai--
Mėlyni erškėčiai krenta iš aukštai !