Už apšalusio lango,
Sapnuojančiam tylą sode,
Čiužena žiema..
Balta, lyg iš kriauklės
Išluptas perlas..
Iškėlusi šerkšnotas rankas
Į sudilusį seną mėnulį,
Tarp liepsnelių vėrinio,
Suverto ant šviesos trapiausių siūlų,
Baltuoja ji,
Liesdama bejėgius medžius,
Virš tuščių, virš šarmotų lizdų..
Žibinto šviesoj,
Jos veidas simetriškas,
Lyg porceliano lėlės iš vitrinos -
Perregimas pergamentas..
Ji taria be garso žodžius,
Kurie sūkuriais nuvilniję
Tolyn į tamsą, suskamba
Mažyčiais varvekliais..
Eina žiema
Barstydama perlus iš vėrinio
Ir sujaukia dangų,
Kad krinka seni vaizdiniai,
Baltai švytintys
Gedulingame negatyve..

Žvaigždynų baltą raštą aš skaitau
Man skauda, o ar skauda tau?