Tvinksėjimai

O jei dar šaukia? Laukia? Kaukia? Jaučiu, kaip praeitis pradeda tvinksėti pirštų galiukuose vartant seną nuotraukų albumą. Kiekviena fotografija turi savo istoriją. Ir ne tik tą, kuri buvo įamžinta kažkur tarp objektyvo ir juostelės. Kiekviena nuotrauka turi kažką savo, tuo laiku nepastebėto. Ar žmogų fone, ar rausvą dangų, nors būta vidurdienio, ar tulpę rankoj, kurios – gali prisiekt motina – neprisimeni. Raganiška. Lyg žiūrėtum į dviejų pasaulių sąjungą. Atrasdamas šį tą naujo išgyveni intymiausią jų tarpusavio santykių kulminaciją. Užsikreti susijaudinimu, kuris kartu ir nuodėmingai nešvankiai ir vaikiškai džiugiai nuberia kūną poodiniais drebėjimais. It bučiniais ar cukrumi. Ir nepriklausomai nuo to, katras pradas nugali – nuodėmingasis ar naivusis, nuotraukos istorija, pasėta pirštų galiukuose, sudygsta ir išsikeroja po visą kūną/sielą.
Nemėgstu istorijos. Ypač tos, kurioje daug datų. Bet ir nuotraukų istorijos nepatinka. Jos pasakoja apie mano pačios išgyventus laikus. Ir tos istorijos VISAD geresnės, šviesesnės. (Neneikim, juk prisimenami laikai atrodo geresni nei atrodė tuomet, kai juos išgyvenom.) Nuo tų pasaulių sąjungos vaisių nėra apsisaugojimo priemonių. Guminės pirštinės ar akiniai nuo saulės nepadeda. Galbūt išties kaltos net ne nuotraukos. Ne vien jos saugo praeitį ir paralelinius pasaulius „okasbūtųjeigubūtų“. Anie geba įsiskverbti pralauždami visas apsaugines sienas it šiuolaikiniai kompiuteriniai virusai. Sujaukia visą sistemą, pradangina svarbius failus, sukelia miražus. Kartais tarp tų pasaulių galima ir pasiklysti. Tada, kai poodiniai drebėjimai nei naivūs, nei nešvankūs. Tada, kai jie pereina į konvulsiškus traukulius. Pasiklydę viename „okasbūtųjeigubūtų“ pasaulių žmonės praranda save ir tiesą. Baisiausia, kad tarp tvinksėjimo pirštų galiukuose ir konvulsiškų traukulių gali būti labai mažas laiko tarpas. Arba atvirkščiai – pirštai gali tvinksėti, tvinksėti (kartais apima toks jausmas, kad jais gali laidyti energijos rutulius) ir neperaugti į nieką. O kartais ir pats tvinksėjimas pavojingas. Būtent tada juntame, kad praeitis šaukia/laukia/kaukia. Manome, ji nori, kad mintimis ją pakeistume tuose paraleliniuose pasauliuose, bet išties ji tenori būti lankoma. Kaip mirusieji. Juos dera aplankyti, gal kartais ir apraudoti, bet ne prikelti! Ir praeitis, kol prisimenama, bučiuoja kūną ir sielą poodiniais drebėjimais, o kai pradedame eksperimentuoti su visais tais „okasbūtųjeigubūtų“.. Štai tada ji išties šaukia, kaukia ir laukia, kol susiprotėsime liautis.
Prietranka