- Tas vakar, kai mama mane paliko. - tyliai sudejavo Matilda.
_
Pavasaris. Psichiatrinė.
Žmonės manė, kad štai čia uždaromi padarai kurie neverti gyventi viešumoje.
Matilda čia atsidūrė prieš puse metų.
- Matilda, jau girdėjau Tavo istoriją apie Karolį, pasakojai ir apie Emilį, ir apie Mamą, bet ar prisimeni ką nors daugiau? Juk sakei, kad nenustojai sapnavusi, juk sapnai vis pasipildydavo, nejaugi, neprisimeni daugiau nieko? - Daktaro žodžiai buvo visiškai beverčiai, it kietos pupos į sieną - atšoka ir išnyksta.
- Nieko. Jau sakiau...
- Bet ar tikrai?
Matilda pakilo nuo nuo krėslo, kuriame nejudėdama pratupėjo jau ištisą valandą.
- Netikiu Tavimi.- štai tokiu šaltu padaru turėjo būti Haris Stiuartas, galbūt jo pasąmonė giliai suvokė, kad ji žino daugiau, tik bijo jam pasakyti.
- SAKIAU, KAD NIEKO. PALIKIT MANE VIENĄ! - Jos balsas aidėjo po beveik tuščią daktaro kabinetą, čia jau, kaip įprasta buvo pasiruošta pacientų siautėjimams, jokių vazų, jokių smailių daiktų, trumpai tariant nieko, kas būtų pacientams leidę pasijausti žmonėmis kurie gali rodyti emocijas. Lyg visa tai tik prakeiktas miražas, ir jis negali turėti nė menkiausio sąryšio su pasauliu.
- Gerai. Tebūnie.
- Kada mane paleisit? Manęs laukia Tėtis. O tie Mamos laiškai? Ji nori, kad aš grįžčiau, kodėl mane čia laikote? - jos skruostais riedėjo ašaros, tik šįkart, galbūt netikros, Matilda čia verkė daugybę kartų, būdavo dienų, kai nepakildavo iš kietos lovos, tik skęsdavo savo pačios skausme, bet dabar viskas lėtai keitėsi, Ji išmoko meluoti, nutylėti, apgauti daktarus, net suvaidinti ašaras.
- Šiandien užteks. Gali eiti. - Daktaras tyliai atsiduso ir atsuko Matildai nugarą, taip parodydamas, kad šiandienos pokalbis baigtas.
Kambariu dar kartą taip pat šaižiai, kaip ir Matildos riksmai nuaidėjo durų trenksmas. Matilda čia neketino grįžti.