Likusiame oro gurkšnyje
iškeli koją tiesiai
į tuštumą
virpa dievas
šoka mirties šokį
veja visatos vėjai
rūkstančius debesis
ugnies nematyti
bet sudegino iki pamatų
žemės įsčias
tįsta ir pūva
jos dangalas
dvokia vandenys
dar nenukirpta
lūgnės virkštelė
iš kunkuliuojančios lavos
stebi, kaip raitosi
gleivėti žmonės
dar nepabudę iš Letargo

Kelkitės
pradėkit viską
iš naujo
nelaukit
paskutinio atodūsio