sudūlėję sekundės
nukrinta ant tekančio stiklo

trupa valandos
byra po žodį į dangų

skyla atomai
vieversiu virstanti sraigė

savo seilėm
dar vieną džokondą nutapo



slysta atmintys
smelkias lig kaulų pražysta

gieda vyšnios
po lubom žalių debesų

pasimetę takai
randa rytdienos kryžkeles

nusiauna batus
ir nubėga laiku



iki ošiančių samanų
brėkštančio džiugesio

kur po strazdo giesme
pražydėjęs papartis

naivią galvą
žvaigždynus apsukusią

prieš šaltinį
nulenkia