Kai tyloje skubėt nustoja laikas. Nurimusia dvasia, mažyčiu
josios krašteliu glaudžiuos prie to, ką aš tikiu Tavy atradęs,
prie tokio didelio, ir tai galėtų būti meilė.
Pasijuntu toks mažas, tarsi vaikas prieš paslaptį gyvenimo
beribę ir didžiai tikrą. O pragarai, skaistyklų tvaikas -
tai - visos kraupios ir baisingai tamsios mintys žemės vikšro.
Skaisti tylos tikrovė atsivėrus, o koks laimingas aš
jos skaistume Tave suradęs, šią paslaptį vos vos krašteliu lytėjęs
ir polėky jausmų iškentęs sielos troškulį ir badą.
Juk mylinčiam ilgesys - jausmų vainikas: tvirtėja jausmas tarsi
grūdintas liepsnoje plienas - vertė ir kaina, o atgaila nunykus:
palaimos trokštame visi, aukotis ne kiekvienas.
Žinau ir tai, kad Tu esi aikštinga: juk meilė - žaizda,
negyja vien tik tam, kad man skaudėtų.
Kai į tylą žodžio pleištas sminga - tarsi kas nudrengęs
mano dvasią skrostų, mėsinėtų.
Kai tyloje skubėt nustoja laikas, kai iš nevilties nutraukiu stygą
kad neskaudėtų, kai veriasi tuščios bedugnės klaikas,
žinau, nutraukiau stygą, kad dvasia pati skambėtų.
Bet laikrodžiai skaičiuoja tylą dūžiais. Tuščioji pragarmė dvelksmu
vėjūkščio prisipildo. Nuo garso kirčio lepi dvasia gūžias,
grįžtu į saulės krantą, Tavo kūno išsiilgęs.
Ką siūlys man diena ir Tavo žvilgsnis? - Dar rytmetys,
o žvilgsnio gelmę užveria blakstienų šilkas.
Ten - polėkis, o čia - nuvargęs žingsnis, ten - tobula dvasia,
o čia - nudrengtas pėdomis takelis pilkas...