Atspalviai laukų
už lango
kviečių laukas - užsitęsę gyvenimai
banguoja
brydėmis
vėjo ir lietaus verpetais.
Ne skausmas, tik gailestis
savęs
parklupdo.
Krenti prieš nukryžiuotąjį.
Prieš medį krenti, krenti prieš
kitą žmogų, pamiršęs išdidumą
už šiaudo kabiniesi, kad plauktum
nes neužtenka
stiprybės atsukti veidą vėjui
ir
priimt
dar vieną
iššūkį.
Tebus jis kasdienis - nuo jo juk prasideda viskas.
Plauki, o tavasis ego
tavoji tuštybė dejuoja.
Oi, kaip dejuoja
nepasotinamas alkis
viduje
palei duris braižosi
aikštingai verkšlenančios kartos.
Atrodo, širdis sprogs ir
kraujas gyslose sustings, sukrešės.
Rėkia, vis rėkia
kaukia
iš baimės
o tu
vėl klaupiesi
maldai
klaupies
-
juk gali skaudėti