Geltona saulė, geltonas pienių laukas, žalia žolė ir žydras dangus...
Skinu aš tas geltonas saulutes ir svaigstu nuo jų kvapo, nuo pražydusios žemės ir jos artumo. Svaigstu, įkvėpdama tyrą pavasario orą, apvalytą nuo žiemos dulkių ir nešvarumų ir mano siela atitrūksta nuo pilkos kasdienybės, nuo rūpesčių ir liūdesio. Aš savo rankose laikau daug mažų saulučių, šildančių ir guodžiančių mane, šnabždančių man ir švelniai glostančių. Bet ne vien mane...
Štai atskrido žemės angelėlis – pilkoji bitelė, nutupia ant saulutės žiedelio ir kalbasi su manimi: ...užteks tau rinkti saulutes, palik ir man. Palik dar ir mano sesėms, juk mums labai svarbu surinkti kuo daugiau nektaro, mums juk reikia prasimaitinti visai didelei šeimai, paruošti žiemai atsargas, o tau kas? Tik saulučių švytėjimas! Tik grožis! Žiūrėk ir džiaukis iš tolo, neskink, tegul jos žydi ir džiugina akį. Taip bus geriau visiems... O tas saldus auksinis nektaras atsidurs ir ant tavo stalo. Viduržiemy, kai mes tyliai miegosim, tu galėsi vėl pasidžiaugti geltonomis saulutėmis, pakvips visas kambarys ir geltono medaus lašelis, atsidūręs tavo burnoje vėl širdyje sužadins tą skaidrų, šviesų ir šventą saulės ilgesį, kuris padės iškęsti šiaurinį vėją ir krintančias sustingusias snaiges. Tik jos gyvos! Sušildyk jas ir snaigės pavirs gyvybe, prikeldamos užmigusią žolę ir gėles. Tai jų lašeliai, ištirpę nuo saulės, prikels visą žemę naujam gyvenimui. Ir žemė vėl pasipuoš, ji ir vėl švies, džiugindama akį ir atitraukdama tave nuo kasdienybės.