Pavargo tikėjimas tuo, ko nebuvo.
Tamsoje kabo dar vienas mirusio namo portretas.
Ne, jis gyvas ir aršus savo juodaisiais šešėliais.
Su gelme, tokia pat, kaip Ilgio gelmės auštant dienai.
Namo dugnas stikluose užgesęs, kaip susmilkusi žvakė,
Vakarykščiam lape, tarsi iškankintas eskizas.
Blankiai kabo neįpieštoji diena – vėl žiūri baimingai į tuos langus.
Bet ugnies ten nėra. Ant palangės žalios kalankės.
Sveikas gyvas. Mes čia...