Upė saulei kojas jau nuplovė
Ties seklia rėva palikus putą tirštą.
Ir naktis – mėnulio sugulovė –
Juodas garbanas išlygino tarp pirštų.
Glosčiau jas. O galbūt tik lytėjau
Savo mintimis. O gal tik tai iš lėto
Lapais šiugždančiais kartu su vėju
Ar blausioj šviesoj žibintų – siluetais.
Įkvėpiau ramybės kvapą tyrą,
Iškvėpiau neramią vakarykščią dieną.
Vienišas Orfėjas grojo lyra
Savo ilgesį pavertęs mėnesiena...