Jo dar nebuvo…
Bet ji jautė. Fiziškai. Jautė esant Jį kažkur čia pat. Šalia savęs. Už savęs.
Kartais net matydavo. Matydavo dailų vaiką. Berniuką. Žinojo – tai tik regėjimai, mintys, svajonės.

Bet ne. Jausena buvo it gyva. Aiškiausiai girdėdavo Jo balsą. Juoką. Panašų į jos vaikystėje. Kartais užuosdavo jūros kvapą. Jis net paliesdavo ją. Dažniausiai plaukus. Šito nepajausti tikrai buvo neįmanoma.

Liaukis, Emili, kartą pasakė mintyse.
Taip Jis tapo Emiliu.

Mėgo abu žaisti: minčių klausymosi, improvizuoto skambinimo, dainelių kūrimo. O labiausiai – piešti. Jai patikdavo jausti, kaip Jis vedžioja jos ranką. Taip tapyti paveikslai buvo itin puikūs. Susilaukdavo ypatingo dėmesio.

Iš Jo ji sužinojo, kad pasaulis yra JUDESYS.
Jis taip ir pasakė: JU – DE – SYS...

Ritmas, vibracijos – pamanė Ji. Tikriausiai.

Kartą jauste juto, kaip Emilis paėmė už rankos. Nustebo, bet nesipriešino. Vedė prie jūros. Saulėlydis tąkart buvo kitoks nei visada. Ypatingas. Skambantis. Čiurlionio muzika. Buvo gera.

Staiga jos dėmesį patraukė jaunuolis, taip pat atėjęs palydėti saulės ir su nuostaba žvelgiąs į ją.

PASAULIS YRA JU-DE-SYS - girdėjo balsą savyje.
_____________________________________________________________________
Po dvejų metų Jiems gimė sūnus.
EMILIS.