Iš tylėjimo tik snauduliai ir ramybė
O iš nerimo – eilės, rauda ir balsai.
Nesenai  atsisėdau, įžvelgdama ribą,
Bet kam tu – nesustojęs be batų ėjai.
Kartais , būdavo, natą švelniausiai paglostai
Ir staiga panardina  naktiniai garsai.
Bet dažniausia jie puldavo šėlti ir guostis,
Kai  taviškę gitarą šokdino skliautai.
Tu dienoraštį mūsų dainom išdainavęs
Palikai patylėt prie bekraštės ribos.
Pažadėjęs, kad rudenį vienišas klevas
Už tave mano tylumą šnaresiu guos.