Tikro Dievo belaukiant
Tas namas, kurio nežiūrėjau
Tam mieste gyvo, tikro,
Nerūko juodais kaminais
Man tiesiai į veidą.
Tiktai mąsliai stebi stogais
Ir mažyčiais savo langais
Į pavargusį žvilgsnį.
Jo portretas vangiai kinta...
Juk labiau pasikeitusi penktoji diena.
Ne naktis budi šioj vietoj, ir ne rytas,
Kai vėl laukiu, ne melsiuos tamsiajai sienai
Dvelkiant vėjui bevardžiui pro stiklą.
Kilt ir leistis. Leistis ir kilti
Tikro Dievo belaukiant
Mažas namas prabyla.
Koks jis savas, sutilpęs delne.
Koks jis gyvas, tyrinėjęs mane.