Basomis įklimpstu
į pažliugusią sąmonę
kada dūmai uždaro
pradvisusį protą
baltos pėdos giliai
į pajuodusią žemę
regis laša po mintį
vulgarią, kuprotą.
Ir be pirštinių
paliečiu skylančią odą
naujas randas
į atmintį
sunkias po vakarą
basomis ateinu
virš dejuojančių sodų
susitikti tamsos
bet širdies nebeatveriu.
Neberenk viltimis.
nuogos žvaigždės užsidega
nemaldauja tavęs
atsiminti bent vardą
raišos žuvys dugne
po širdim kerpa rytmetį
basomis
kol tamsu
pabučiuok antrą kartą...