- Tau vis blogai ir blogai, amžinai nepatenkintas, susiraukęs, susirask žmoną ir jai galėsi komanduoti. O man jau atsibodai. Sriuba  per sūri, virtinukai per kieti, marškiniai ne taip išplauti ar kojinės ne tokios spalvos. Viskas, ką motina padaro, tau blogai, - greitakalbe beria našlė Rapolienė, kaime vadinama juodąja našle: prieš dvidešimt metų palaidojusi vyrą ji taip ir nebenusivilko juodos suknelės.  Senasis Marcelinas, taikliai sugalvojantis tinkamas pravardes kaimynams, pataikė ir šįkart. Tarsi prilipo prie moters ši pravardė, niekas jos kitaip kaime nė nebevadino, nes kur ėjo, ką darė - visur juodai vilkėjo, apsigobusi būdavo juoda skarele, tarsi vaikščiojanti širdgėla po kaimą slankiojo. Teresėlė, neetatinė kaimo dorovės saugotoja, bandė užbėgti visiems piktiems liežuviams už akių ir apginti savo vaikystės draugę, pasakodama liūdną istoriją apie krentantį žemėn vienišą gulbiną, netekusį savo mylimosios. Senasis Marcelinas ironiškai perkreipęs lūpas tik skėstelėjo rankomis ir paprašė nukvakusios davatkos parodyti gulbiną, dėvintį sijoną. Teresėlė piktai atkirtusi, kad seniui plikė galvon, o velnias uodegon ir ėmusi mojuoti rožančiumi, bet vyriškis demonstratyviai suraitė riebią špygą. Neaišku, kaip būtų ginčas  pasibaigęs, jei ne pati Rapolienė, greitakalbe išbėrusi, kad viskas mūsų žemelėje vyksta iš meilės: ir poros tuokiasi, ir vaikas gimsta, ir duona dygsta, ir žmogus miršta, todėl kitą savaitgalį bažnytėlėje įvyks šventos mišios už išėjusį amžinybėn jos žmogų, o po jų namuose - gedulingi pietūs, kurių metu ir prisiminsime nelaimingus gulbinėlius, pasiaukojusius iš meilės.
   Mišios buvo išties gražios: bažnyčia skendėjo vasaros gėlėse, žmonių  susirinko daug, o ir klebonėlis pasakė jausmingai graudingą pamokslą. Rapolienė išėjo iš bažnyčios išdidi ir laiminga, tuoj už šventoriaus nusipirko  ilgą susuktą saldainį ir įmetė pinigą į elgetos kepurę. Tada atsisukusi pasižiūrėjo į savo augalotą sūnų ir  greitai nuskubėjo namų pusėn, kur tuojau pradėsią rinktis kaimynai. Gedulingi pietūs prasidėjo iš tiesų gedulingai: žvakė, poteriai, giesmės. Vėliau viskas ėmė krypti neaiškia kryptimi, vyrai sutartinai užsinorėjo parūkyti į lauką, kur jų laikydamas ąsotį  nekantriai laukė veterinaras Povilas, vienturtis Rapolienės sūnus. Vyrai lenkė stiklinę po stiklinės ir  gyrė putojantį salyklinį alų, juokaudami,  kad dviejų stiklinių lyg ir per mažai, o trijų jau ir per daug. Gerosios pardavėjos Kazimieras porino anekdotus, o  Viktoras jau mėgino dėlioti dainušką. Senasis Marcelinas saldžiai traukdamas pypkę šypsojosi per ūsą, tarsi laukdamas tęsinio. Povilas sukosi lyg voverė rate: į kamarą, kur puikavosi alaus statinė, ir atgal į kiemą, kur laukė ištroškusių draugų būrys.
   Tuo metu  moterėlės baigusios poteriauti irgi  spruko į lauką, mat viduje buvo  karšta ir tvanku. Susėdusios sode po sena  išsišakojusia obelim, jau daugelį metų nevedančia vaisių, jos  klegėjo lyg žąsys, neįtardamos apie  vyriškas linksmybes, bet smagų moterišką čiauškėjimą  nutraukė begėdiškai vilnijantys akordeono garsai, kuriems smagiai dundėdamas pritarė būgnas. Teresėlė paskubomis persižegnojusi puolė iš sodo tiesiai į nedorėlių  būrį, kur linksmybės jau buvo pačiame įkarštyje. Kęstas ir tas parmazonas Viktoras susikabinę plėšė ,,Kelelis tolimas, kelelis artimas“, o gerosios pardavėjos  Kazimieras jiems pritardamas dirigavo. Rapolienės Povilas netvirtai laikydamas ąsotį  stripinėjo  bandydamas šokti, o Vincas įsikabinęs į neseniai nudažytą tvorą kalbėjosi su katinu, kai tuo metu kiti renginio dalyviai apsunkę nuo alaus gulinėjo ant nupjautos žolės. Krykštaujančių vaikų būrys smagiai tampė karutį, pririštą prie Apolono dviračio, į kurį buvo įvertę senąjį Marceliną. Teresėlė  apdujusi iš siaubo svėrė po kojomis pasimaišiusi pagalį ir puolė į mūšį. Pirmiausia kliuvo muzikantams, po to nelaimėliui Vincui, dirigentas Kazimieras drąsiai bandė atimti kovos įrankį, bet gavęs į kuprą metėsi į šoną. Povilas netyčia išpylęs alų graudžiai pravirko, o  pasipiktinęs  vyriškas duetas sutartinai užplėšė:
Nieks kits čia nekalts,
Mergužėle, tu pati,
Su berneliu trali vali
Labai buvai ukvatni.
Pagalys lyg skraidanti lėkštė nulėkė dainininkų pusėn, iš paskos nuskriejo ąsotis, kuris nepasiekęs taikinio nesėkmingai nusileido ant žemės.  Visi klykė, visi rėkė, visi kažką rodė rankomis, tik vienas senasis Marcelinas sėdėdamas karutyje palaimintai šypsojosi. Įaudrintoje žmonių minioje  išdygo juodas siluetas:
- Aš esu juodoji našlė, žinau, kad taip mane vadinate, ir  dėl to nepykstu. Marcelinas buvo teisus: dvidešimt metų gedėjau, dvidešimt metų gyvenau skausme ir širdgėloje. Nežiūrėjau televizoriaus, neklausiau radijo, pamiršau, kaip reikia juoktis, kaip reikia gyventi. Guodžiausi, kad viską darau iš meilės savo anksti išėjusiam žmogui. Bet ar jam reikėtų tokios meilės? Ar mylėjau pati save? Ar  mylėjau savo vaiką, kuris negalėjo  namuose net laisvai kvėpuoti. Atsakymo nežinau. Supratau viena – ateina laikas keistis. Nepyk, Teresėle, žmonės sako, kad tos pačios akys verkia, tos pačios akys juokiasi, bet,  svarbiausia, kad tos pačios akys ir mylėtų, - našlė Rapolienė lėtai nusigobė savo juodąją skarelę ir tvarkingai ją sulanksčiusi įsidėjo į kišenę.