Ruoštis guldyt žirgus savo – šitas pavasaris baigės
susupus į rūškano skliauto mažą vienatvę
ir grįžti namo, beveik anksti ---
kol nieks nepamatė

Keliauti šlaitais, vynuogynais, bevaisiais arimais
visur, kur tik pėdų nelieka ---
laužo / kalčių kur nelieka
šitaip suklydus

Paslėpti kartėlį – aitriai raudonėjantį – upės tekėjiman
šito mus mokė pats Žilstantis – „kad ir kaip degina
išpraust, nuplaut – pasislėpus“ – sakė Gyvenimas
gal pamokas dėjau kiaurymėn kišenės...

Atsisukt garbingai į žemiško vargo vertėją
nulenkt žemai galvą, suprast. atėjo
likimas paimti savo grąžos
gaivalo miniai. Teksto.
duonos rupios

užmigt. kiaurai amžių beveik susapnavus
savo klaidų rūbų tolimus atlaidus
pokštus dejones beprotiškai
mąžtančias

pagauti vėjus palaukėj putojančius
ir darganom puošti beprotes kasas
vakarop susitinkam. tik Tyliai
---------
brendu per tave į save