(Atsiliepiant į T.Venclovos straipsnį „Aš dūstu“)

Nelaimė ritas per pasaulį,
Kaskart giliau vis smelkias,
Lyg būtų kas išleidęs smauglį,
Ar siaustų oro alkis.

- Dūstu! – sušuko proto bokštas
Tėvynei už Atlanto,
- Galiu nualpti ir užtrokšti
Vilniuj, Neries pakrantėj!

Gal vėl koks virusas nelabas
Atskrido neprašytas
Ir jau artėja baisus galas,
Kaip raštuos parašyta?

Venclovų Tomas kojom trypia:
- Ei Donski, ei Sokratai,
Kiti prieš tave veršiais mykia,
Nemyli žmogų svečią.

Tu vienas čia intelektualas,
Kiti visi – kaimiečiai,
Nemato kas už „balos“ daros,
Prasčiokiškai vis riečia.

Drąsos Patackas nestokoja -
Tomai, turėk sarmatos.
Gudaitis „Lietryty“ vanoja,
Vareikis dar pakrato.

Tiktai Nidutė aimanuoja –
Ak Tomas, ak didvyris,
Ką ten koks Sąjūdis, jisai
Mūs Lietuvą apgynė.

Blogai, kada žmogus nugrimzta
Į debesį didybės
Ir teršia savo lizdą gimtą,
Apanka nuo puikybės.

Blogai, kada namus ir brolius
Paniekina, juos peikia.
Diena kita... ir metų toliuos
Liūdėt vienatvėj reikia.