Nemoku iš savęs išmesti šlamšto,
Kuris per šitiek metų su manim suaugo,
Apnešdamas net širdį – sakramentą šventą,  
Net smegenis
Per kur ateina būti
Priešai ir draugai.

Per šitiek metų
Net savęs jau nepažįstu.
Grįžtu atgal pas pramotę beždžionę.
Į medį nelipu,
Bet lazdą rankoje laikau –
Kadaise ji išmokė būti žmogumi,
Dabar gi padeda sugrįžti atgalio.
Bet nedrąsu.
Kai toks esu
Net ir beždžionei nejauku
Matyti savo kūrinį
Sukurtą JOS, darbuojantis lazda.