ranka pasirėmus
tyliai mąstei
į butelį
vandens. Beskonis
bet šimtas mineralų

teplioja per dūzganas minčių pakarantes
beveik arti
bet tykiai, išsigandus
žaidei namus
į savo trokštamą
žmogaus odos žaislą
tik žaislas
tik dėlionė
mąstei

bandydama įžvelgti
puspilnį
butelį...

o jis vis seko
kaip mažėjai tu
su savo atrakintom
smegenų rievėm

pustuštis
vieną dieną
bevirstantis
kurtinančia tuštuma
- beveik regėjimas
- ateičių
- buvimo varginančio

Dėkui.
Sprendimas priimtas.