Važiuoja kadrai – jau stotis ir žvilgsniai,
Tokie, kad pasilikti negali,
Nors už langų audra išlieja  pyktį
Ir tavo žodžiai svetimai drėgni.
Jaukiam   kampe nematomas šešėlis,
Kuriam eilėraščius   balsu skaičiau,-
Parodo pirštais, kad nesusivėlinčiau
Išlipt ir gelbėtis į alsų glėbį tau.
Bet aš guluos atgal į siaurą gultą
Net nesuvokdama, kodėl dažnai – stotis,
Kodėl baisu minioj rytais prapulti,
Bei nuostabu keliauti, kai naktis.