varsto
  rojaus
vartus
  skersvėjai,
                   pravirų
                   durų
palikti
  delnai
                    tarantulų
                    kraujo
...trisdešimt pasisotinusių nuotakų
tapo Paskutinę Vakarienę,
sudūlėjusiais dažais,
gyvais
         voragyvių
tumulais...
.......
Elena sunykusios
praeities atodūsiais
bando sušmėžuoti
manyje ateitimi

nuotakos   bėga
ir
trupa          kas
       valandą
dulke          menka

ilgesingas Elenos
apkabinimas,
pražūtingas kelias į
ramybę
           deganti
           suknelė
Elena!.. Nejausdama
karščio-atgaivos
virptelėjimą mano
krūtinėje.
Chaotiškai byranti
hierarchija, skersvėjų
takais
             ateina
          užmigdyti
           jaunikiai
nešini nuvytusiomis
magnolijų puokštėmis,
pilni mirties, paženklinti praraja ant lūpų nebylių
...........
ir atgimė suliepsnojęs
kambarys,
skersvėjų atlapotų
barstomi nuotakų ir
jaunikių pelenai,
barstomi amžinai-
kaip mes su Elena
degdami mirtimi
             kylame
į
             rytojų,
kuris
tapo
amžinybės
tarnu

leisk nubirti ant žemės vaiduokliu,
taip kaip gyvastį
            pavertei
            nežinia
..............................................