Nieko neliko - tik vėjai ir vėjai pašėlę,
Nieko neliko, o jau geltonuoja rugys--
Tu man dovanojai vienintelę nuopuolio gėlę,
Tik mano tikėjimo žaizdos nuo to nepagis--

Nuo Šventojo kalno, nuo melsvo erškėčio karūnų
Atsiveria nuogas išbalęs šešėlis uolos--
Platybės ekstazėj kas  vakarą rytą čia būnu,
Pily juodoje vaiduokliškai bokštas sulos,

Pravirks obelėlės balsu akmenėlis pilkasis,
Ir tako griūty nusijuoks edelveiso rasa--
O ilgesio pėdoj aguonos kraujuojančios rasis,
Kad dangui primintų - į kalnus išėjo basa--

Nieko neliko - tik vėjai ir vėjai pašėlę...