Naktis tyli. Šykšti ji žodžiais ir aiškintis nenori.
Toks sunkmetis, jog negebi praverti lūpų.
Toks pojūtis, jog ištvinusia kalnų upe kanoja –
tarsi šiekštelis koks – klaustukas mažas supas.
Pojūčių palaima, svaigulys, nors išbrinkusi tamsa
užritino akis - aikštingoje srovėj panirs klaustukas –
nerimo šaltinis, bet, staiga, zigzagas juodo žaibo,
susirangęs kaip angis, kirto godulį šiekštelėje kur supas atpažinęs.  
Ir išvilko iš palaimos ant skaidrios bedugnės tuštumos,
įsakmiai stypsoti liepė tokį vienišą tarp saulių, tarsi ne molio ir vandens
(nors manyje apstu to gero), bet esmė – tarsi lieptas tarp akmens  
ir to, kas į kalvą akmenį ridens...
Lig alpulio įkaitino srovės aikštingos blaškomas klaustukas –
Bežadis – tikras aš –amžinybės grynintas kristalas
(liepus ir įnoringas kūnas, juslėmis nutukęs)...
naktis tyli, šykšti ji žodžiais, užtat paslaptimis apsalus.
Lemtingai laikinas srovėj aikštingoje klaustukas,
Lemtingai laikinas ir kūnas, tapęs nuodėmingu.
Pakraštys rausvėjančio dangaus, išbluks mėnuo nutukęs,
jei kas ir amžina – tai mana tuštybė alkana, jai visad stinga.