Gerda

Atrodo, kad už durų taip nyku ir tuščia, jog ten turi būti baisi būtybė, ryjanti jaukią vakaro tylą, mašinų gaudesį, gyvenimo judesį, o pati tylutėlė tupi ir laukia paskutinės aukos – Gerdos. Ji pasidigėdama prisipila stiklą raudono vyno ir išgeria. Alkoholis stiprus, degina vidurius. Moteris žiūri į veidrodį – graži, raustelėjusiais skruostais, tik girtos akys netinka. Iš viso, ji girta bjauri sau. Vyrams tokia patinka.
Gerda išgirsta, jog kažkas krapštosi apie duris. Ji pagalvoja apie baisią būtybę. Kai ji įeis moteris pamiš. Nežinia kodėl nutaria, kad ten ne ji. Ten žmogus, gan drąsus arba pažįstamas, ne kartą čia buvęs. Po kiek laiko jis kištelėja susivėlusią galvą. Gerda akimis įsisiurbia į baisų jo veidą ir, pažinusi, šypteli. Apie duris trinasi miestelio kvaišelis Staselis. Moteris pajaučia palengvėjimą. Nustemba. Kvailelis sutrikęs, pasimetęs. Ji pakviečia prisėsti. Jis tebestovi, netikėtai atviepia lyg apskrudusią lupą. Tai turi būti panašu į dėkingumo šypseną. Kvaišelis stebi moterį bereikšmėmis akimis, kurios vartosi, lyg du gyviai, o pats veidas – tarytum verdantis vanduo. Gerda su gailesčiu pagalvoja, kaip baisu, kai žmogus negali kalbėti.
- Sėskis, Staseli, - ji žino, jog girdi jis puikiai.
Vyriškis pagaliau paklūsta. Gerda vis žiūri į beperstojo krutantį jo veidą, akis ir staiga nusprendžia, jog Staselis kažko baisaus genamas, atpuolė čia. Reikia jam padėti. Tačiau moteris apsirinka, kas atvijo nėra toks baisus. Tik dabar ji pastebi kvaišelio rankose pailgą, stačiakampį medžio gabalą. Jis patenkintas sumykia ir, padėjęs lentgalį šalia butelio raudono vyno, sprunka pro atlapas duris. Gerda pripuolusi tuoj jas užtrenkia. Moteris pagaliau suvokia, kad nuo pat atėjimo bijojo Staselio.
Paima į rankas atneštą daiktą. Jame išraižytas moters veidas. Gerda nežino ar tai ji, ar kita moteris. Ji labai graži, tik liūdna, apgaubta ir sukaustyta nežinomo rūpesčio. Tai Alfredo darbas. Ji pakabina dovaną ant sienoje styrančios vinies ir ilgai ilgai žiūri. Ir Alfredas lieka pamirštas.
Gerda žino, kad šiąnakt neužmigs, nepadės nei vynas, nei migdomieji. Ji prisimena Joną, Emilijos vyrą. Kažkoks kvailiukas, paprašė supažindinti, tarsi jie niekad nėra matęsi. Emilija sutriko. Sunku su tokiu vyru. Gražiu vyru. Taip taip, Gerda, tą tu gerai pastebėjai, su visais sulyginai, gražesnio neradai. Po kelių dienų nusprendei, jog truputį įsimylėjai Joną. Ech Emilija, Emilija, kokia gi tavo draugė! Jos sąžinė, kuri turėjo prabilti buvo toli toli.
Cigarečių dūmų pilnas kambarys. Moteris apsivelka paltą, pasiima butelį su raudono vyno likučiais ir išeina į gatvę. Tamsu. Gerda eina pas Vasilių. Pas aiškiaregį ar žiniuonį, ar magą. Visaip miestelio žmonės jį vadina. Gerdai patinka Vasiliaus protinga kalba, mokėjimas daug ką išaiškinti. Dabar ji ir eina išsiaiškinti.
Jis gyvena miestelio pakraštyje, prie pat upės vingio. Pavasariniai potvyniai beveik kiekvieną kart apsemia trobą. Vanduo įsruvena net į vidų. Tačiau užsispyręs senukas nesikelia aukščiau. Tiek metų laikė ir toliau laikys, nusprendė žiniuonis.
Kai Gerda pagaliau prieina, jau gili naktis. Langai tamsūs. Tylutėliai pabarbena į stiklą. Namo viduje akinamai užsižiebia šviesa. Moteris išgirsta tylų, lengvą šlepsėjimą. Visai ir nepagalvotum, jog senis. Vasilius priploja veidą prie stiklo, stengiasi įžiūrėti, kas už jo. Žinoma – bergždžia.
Prieš žengdama vidun, Gerda atsisuka ir žvilgtelį į tamsoj bekėpsančio miestelio link.
Niekam nereikia šiąnakt kulniuoti pas Vasilių. Visi ramūs patenkinti. Vien ji lyg kvaištelėjusi, atblūdija nakčia į paslaptingumo skraiste apgaubtą namą.
Senukas sėdi fotelyje primerkęs raukšlėse paskendusias akis. Veidas bereikšmis tarsi paliktas lovoje, prispaustas prie šiltos pagalvės. Visas senuko kūnas dar priklauso miegui.
- Vasiliau, tu miegi? - bijo Gerda. - Tai aš.
Jis labai nori atsimerkti ir, pasižiūrėjęs į moterį, pasakyti, jog apie miegą net negalvoja, tačiau kažkas jį it prikalė prie minkšto atlošo. Reikia daug jėgų, norint išsivaduoti.
- Vasiliau! - Gerda praranda viltį. - Ateisiu kitą kartą.
Senukas nugali miegą, įsispokso į moterį ir nežymiai šypteli. Moteriai klaiku nuo tos šypsenos.
- Gerda, tu nuostabiai panaši į Klaudiją... Klaudija, Klaudija. - Vasiliaus lūpos išsiplečia,
tarsi apsiverčia. Girdisi nuožmus vapėjimas. - Tiek metų jau... Tu tik šiandien atėjai.
- Vasiliau, kas nužudė mano motiną? - Klausimas toks netikėtas ir baisus, jog senukas nesumoja, kaip į jį geriau atsakyti. Reikia pasielgti teisingai.
- Klaudiją užmušė tas, kas pražudys ir tave, - sunku Vasiliui. - Ji ir buvo, kaip ir tu pasileidusi moteris... Ar gi svarbu, kas ją pribaigė? Vis tiek vaikščiojo lyg negyva, žmonių atstumta, pasmerkta. Tik vyrai, girti ir pikti, jog nenusisekęs jų gyvenimas prisimindavo tavo motiną. Klaudiją.
Gerda verkia sriubčiodama kaip mažas vaikas. Viduj susitvenkia toks skausmas, jog gyvenimas, spalvotas ir teisus, staiga pavirsta į netaisyklingą, iškraipytą. Kažkas jai tokį pakiša kaip žaislą. Žaisk!..  
Jai reikia kitokio gyvenimo. O kokio? Kas Gerdai atsakys į tą klausimą?
Senukas Vasilius miega, paskendęs prisiminimuose. Šis seniokas ir sukosi apie Klaudiją.
Ech, kokie vis dėlto tie žmonės! Kaip jie mėgsta kitiems lipdyti nešvarius gyvenimus, lyg kas liepė, varė įbedę smailiomis ietimis, dar gi dėkojo. Kiekvienas bėga nuo nelaimės, kuo toliau, jei neįstengia, pakiša gretimam ir juokiasi, kad apmovė. Ką jie apgavo?
Lauke styroja pirmoji rudens šalna. Vos brėkšta. Žolė atrodo atsigavusi, alsuojanti. Gerda paliečia pražilusius žolių stiebus. Nuo delnų šilumos ištirpsta šerkšnas. Moteris atitraukia rankas, žiūri į tarsi žiopčiojantį, tai ilgėjantį, tai trumpėjantį juodą lopą, lyg į skylę sidabriniame audekle. Netyčia kyštelėja ranką į palto kišenę, apčiuopia butelį, tuoj ištraukia ir nusviedžia, kaip šlykštų, nereikalingą ir užsigulėjusį daiktą.
Miestelis miega. Žmonės ilsisi. Rytoj eilinė darbo diena. Tokių dienų dar bus ir bus. Keista, kad niekas negali sustabdyti dienų rato. Jis sukosi, sukasi ir suksis. Ir tame rate Gerda mato save. Jau nutolusią nuo vienintelio miestelio pakraščio žiburio. Mato save su sustingusia, keista šypsena lūpose. Kaip Vasiliaus, pagalvoja.
Vienintelis paupio žiburys užgęsta. Senukas prabudęs, juokinga, vėl nuėjo miegoti. Gerda, grįžusi namo, ir pasistengs užmigti. Pasistengs.
tegunas