prašysiu gražiuoju dangaus – o – malonės
  nuleisti  iš aukšto svarbiausią Pasaulį
    ir kristi į mano žolynų laukus
     į dirvą jausmais be minčių išakėtą
      lašelį keistokus, bet visgi – Namus ---

tvirtai suręstus, gėlėm išdabintus,
  aliejais teptus, jautrius ir romius,
    smilgom apaugtus, ir Laukiančius Laukiančius ---
      smalsius ilgėsingai, svetiem užvertus ---

sutiksiu pabūti išminkytu moliu,
  bešildant delnuose – nežinai kas išaugs,
    kvepėt sausu įdegiu odos
     šnarančios drėgnus reikšmingus vardus ---

Bėgsiu, kai reiks būtinai pasivyti,
  išpilti visus paslėptus tau žodžius
   testovint ir tylint beliks lėtai tirpti
    vidurdienį svylančiu liepos medum...

prarasiu galvojimą ir lūpų rimtumą
  kaip saugų, bet nuplėštą laikiną Rūbą -
   suvalgysiu drėgmę savo akių ir liksiu supratus,
     kad tai kas kaip buvo padarė mane, kokios gal nebus ---

parodysiu senąjį Raganų šokį
  pavėsy saulėkaitos miško paunksmėj
   su žarom laukinėm ---
     dainom pirmutinėm ---
       kai stipriai jauti, ko nori, kas bus...

iškelsiu tai, kas vadinama puota ---
  pilsiu į taurę kartoko midaus ---
   kaip tyliai subręstančio šimtmečių norų
    dailaus sąrašiuko iš mano kišenės -
      -----
       išimk ir Nubausk...