Koks paslaptingas ir niūrus tas tolis,
Kokioj erdvėj sukiojas ūko audros –
Žiedų ugnim suvirinti karoliai,
Į begalybės vėjus įsiaudę.

Nėra čia dūmų sklindančių verpetais
Ir niekas kito apačion netraukia –
Tik ėdasi, ir sudega jie patys,
Ugnies sparnais į tolumas nuplaukia.

Nėra viršaus, nei apačios, nei šiaurės –
Betvarkė ta čia amžinas buvimas,
Ir sąvokos mūsiškės tokios siauros –
Kaip jūros gyliams mažas stiklas vyno.

Užgimsta saulės ir išyra žvaigždės,
Akimirkas su šviesmečiais palydi –
Atomų branduoliai su kvantais žaidžia,
Orbitomis papuošę savo vidų.

Energija ištvinsta milijonais,
Neapskaičiuota laipsniais, nematuota,
Ir dega erdvės spiečiulingais jonais,
Tuose bekraščiuos siautulinguos plotuos.

Tik ta ugnis nepanaši į mūsų,
Kai brėžiame degtuką liepsnai gauti –
Jinai atomas skylantis per pusę
Viską aplinkui gatava sugriauti.

Čia žemėje gyva mirtis beliktų,
Ir marškiniai, kur esam apsigaubę,
Išdriktų kaip nematomi reliktai,
Jei mus įtrauktų kosmosinės daubos.

Visi darbai, kur ilgus amžius kūrėm
Ir proto, kur pagerbiam, visas gylis –
Tai lyg laivai klajojantys be burių,
Kuriuos audra vandens mase užpylė.

Juk žemėj susprogdinę vandenilį,
Vos išplaukiam viršun nežuvę patys,
O kosmose nėra prasmingos mylios,
Kurios tokie sprogimai nenukrato.

Užsidega atomų šerdys kietos
Ir medžiagos pavirsta vėjų kvantais,
Kurie pasklidę sūkuriais dulkėtais
Į kosmoso skyles užgesti krenta.

Ir tie dalykai milijonais metų
Baisiu greičiu per šviesmečius vyniojas
Ir žvelgiam mes, tarsi kažką supratę,
Panašūs į legendom pieštą Nojų.