Draikos vasaros plaukai, apkaišyti margaspalviais žiedais, išpurenti gausybės garsų, sklindančių nuo kiekvieno augalo, vabalėlių ir drugelių, paukščių ir lengvo, vos juntamo vėjo. Rasotas rytas su rožiniu saulėtekiu ir auksiniu saulės kamuoliu pažadina mus naujai dienai, naujiems įvykiams ir išbandymams. Per dieną kepinanti saulė išgarina visas mintis ir norus, palikdama tik vieną – kad tik greičiau ateitų vakaras, apgaubtų rūko tinklu ir atvėsintų įkaitusią žemę. Laukiu to išganingojo vakaro ir vėsaus nakties dangaus su mirksinčiomis žvaigždėmis, šnarančia ir šnabždančia gamta, gyvenančią savo gyvenimą. Keisti šešėliai, vos virpantys ir lėtai judantys, užgula visą žemę.
Kažkur, jau rasotoje žolėje, užsimiršęs griežia vienišas žiogas ir tas garsas kaip aidas perskrodžia visišką tylą, eina dar per karščiu alsuojančią žemę ir pasiekia mano ausis.
Iš kažkur tai atsiranda ilgesys, kuris palengva plečiasi, peržengdamas ne tik per žmogų, bet ir per vasaros džiaugsmų slenkstį. Toks šviesiai pilkas, beveik baltas, švelnus ir truputį drėgnas. Tai kaip gurkšnis tonizuojančio gėrimo tarp buvusios, esamos ir būsimos minties, tarp troškimų ir vilties, tarp girdėtų, sakomų ir gimstančių žodžių, kurie pažadina jausmus ir svajones, dar primena mums pačius artimiausius išėjusius žmones.
Pakeliu akis į dangų. Dar kelios dienos ir mane pasitiks mėnulio pilnatis su savo krateriais ir kalnais. Ir tie nepasiekiami toliai, mirksinčios žvaigždės veda mano mintis į mano dangaus lopinėlį, tik mano gabalėlį dangaus, kuriame ryškiai šviečia mano išrinktoji kelrodė žvaigždelė – mano geriausia draugė. Joje telpa mano mintys ir svajonės, tik jai išsakau savo slapčiausius jausmus. Tai jos meldžiu pagalbos kai man nesiseka ir reikia pritarimo, tai jai patikiu savo svajones. Ir tas mano dangaus lopinėlis toks mažytis, tiesiog mažas taškelis. Bet jis kiekvieną giedrą naktį stebina mane, traukia ir ramiai eina savo kelią toje begalybėje, protu neįsivaizduojamoje erdvėje į kurią aš galiu patekti tik savo mintimis, ištirpti toje belaikėje erdvėje ir tapti besvoriu kūnu.
Mintys nusileidžia atgal į žemę. Čia mano namai, čia mano mažas lopinėlis, kur auga ir bujoja mano gyvenimas.
Paslaptinga naktis ir žvaigždėtas dangus...
Jaučiu, kad tuoj, tuoj nusileis didingi sparnai iš tos begalinės belaikės erdvės, apglėbs tą mano lopinėlį žemės, o kartu ir mane.
Įsisups naktis, apglėbs ir nusineš mane į sapnų pasaulį, į tuos tolius, šviesius ir pilkus, skaidrius ir viliojančius...
O žemė ir toliau suksis, naktis gyvens savo gyvenimą ir vėl išauš man naujas rytas, vėl prasidės nauja į vasaros brandą žengianti diena.