Sužeistos širdies kampelyje visą laiką gyveno svajonė. Paryžius: romantiškasis, viliojantis, bohemiškas, siautulingas ir mylintis. Notre Dame katedra, gotikinio miesto širdis, įkūnijanti manosios svajonės veržimąsi aukštyn, ten, į dangaus mėlynę, toli nuo nuodėmių, melo  ir purvo. Vienišas siluetas, paskendęs milžiniškoje beribėje erdvėje. Siautulingas noras pažvelgti į miestą iš paukščio skrydžio nuo Montparnaso bokšto stogo ar  siaurais sraigtiniais laiptais pakilti ant Notre Dame katedros stogo ir lyg Kvazemodui žvilgsniu aprėpti dar nepabudusį miestą. Ankstyvas rytas. Gal todėl tiek mažai žmonių? Prancūzai, motoroleriais užkimšdami siauras priemiesčių gatveles, skuba į darbą, o pavargę nuo nesibaigiančių įspūdžių turistai dar snaudžia ,,Formulės\'\' klasės viešbučiuose. Tik keli keisti vienišiai, sutinkantys naują dieną čia. Spalvoti vitražai, paliesti pirmųjų saulės spindulių,  tarsi išsklaido ir padalina ryto šviesą kiekvienam,  suklupusiam  Dievo Motinos katedroje. Mažas blyksnis vilties - maža žvakelė, kainuojanti du eurus. Keista, argi galima nupirkti viltį?
...................................................................................................................................................
Prisimenu tik didelį raudonų plytų pastatą. Man buvo treji, kai iš moterų kalėjimo, kuriame atėjau į  pasaulį,  mane atvežė į vaikų namus. Pasitikusi auklėtoja, kurią kiti vaikai vadino mamyte, stebėjosi mano egzotiška išvaizda: juodi garbanoti plaukai, tamsi oda ir ryškiai mėlynos akys. Direktorė, pasklaidžiusi dokumentus, šyptelėjo:
- Keista čigoniukė, bet graži.
Naujuose namuose buvo  gera. Nežinau kodėl, bet visą laiką bijojau būti įvaikinta. Kai retkarčiais užklysdavo kokie nepažįstami žmonės ir imdavo mane kalbinti, išpūtusi lūpas atrėždavau:
- Aš turiu mamą. Ji greitai ateis.
Vėliau, jau mokykloje, kai tie, iš normalių šeimų, kartą  ėmė šaipytis iš mano keistos čigoniškos išvaizdos, kumščiu perskėliau lūpą vaikėzui ir išdidžiai atšoviau:
- Aš lietuvė.
Vieną vasarą pagyvenusių ūkininkų šeima pakvietė praleisti atostogas jų namuose. Vasarojimas kaime virto sunkiu darbu. Nemokėjau ravėti daržo, grėbti šieno ar melžti karvės. Teko išmokti.  Pašaipos, žeminantys juokeliai lydėjo visą vasarą. Retkarčiais, kai šeimininkai nematydavo, užšokdavau ant arklio, kuris iš karto pajuto mano šėlstantį čigonišką  kraują, ir pasileisdavau į laukus ir pievas. Tai buvo manasis pasaulis, pilnas viliojančių, neatrastų garsų, spalvų ir kvapų. Sekmadieniais abu šeimininkai sėsdavo į nusenusį ,,Moskvičių\" ir dardėdavo į miestelio bažnyčią. Ta diena būdavo baisesnė už kitas, nes šeimininkė mane papuošusi ryškiai žalia suknele liepdavo laimingai šypsotis  kaimynams. Tiesa, man patikdavo Dievo namuose,  čia vaikiška siela atgydavo ir širdį užplūsdavo ta pati beblėstanti svajonė.
Kai sukako penkiolika, nieko nepranešusi atsirado mano motina. Auklėtoja taip ją  ir pristatė. Mano rankoje laikyti blynai šleptelėjo ant žemės - priešais stovėjo pagyvenusi apkūni čigonė, susisukusi į didžiulę skarą, jau seniai praradusią spalvą. Ta moteris priėjo ir pasilenkusi pabučiavo į skruostą. Trenkė pigių cigarečių kvapas - nepajutau jokio širdies virptelėjimo. Sutikau pagyventi jos namuose, nes norėjau sužinoti tiesą. Baimę, kad reikės gyventi su ja, nugalėjo noras atrasti savo pradžią. Motinos namas, primenantis griūvančią lūšną, buvo dviejų galų. Viename gyveno motinos šeima, kitame - mano seneliai. Lietus tvindė kiemą ir aplinkines gatveles.  Mažame kambarėlyje, atsilaupiusiame nuo dažų sienomis, ir sužinojau savo atsiradimo istoriją. Senelis iš mamos pusės buvo aukštas blondinas mėlynomis akimis, suviliojęs ir palikęs rudaakę čigonę. Senelė, tapusi visos giminės gėda, išplakta ir pažeminta, bandė žudytis, bet išgelbėjo našlys čigonas ir priglaudė savo namuose. Mano mėlynos akys vėl nelauktai priminė giminės gėdą, o dar ta nepavykusi motinos vagystė, už kurią ji buvo uždaryta ilgam.
Sutiktuvės buvo audringos, susirinko daug nepažįstamų žmonių. Blizgėjo  papuošalai, liejosi degtinė ir skambėjo muzika, čia kupina laukinio šėlsmo, čia rami ir graudinanti, čia vėl linksma ir aistringa. Apgirtusi motina garsiai šūkavo, kad už tokią dukrą ji tikrai nemažai uždirbsianti. Ankstyvą rytą mano nusidėjėlė senelė pažadino mane ir įkišusi į kišenę kelis litus liepė sprukti greičiau į  tikruosius savo namus. Buvo šalta. Bet dar šalčiau buvo širdyje. Svajonė, gyvenusi širdies kampelyje, dar labiau susitraukė ir susigūžė.
............................................................................................................................................
Prabėgo aštuoneri metai. Laimėjusi prestižinį modernaus šokio konkursą Lietuvoje atsidūriau Paryžiuje. Prisimenu pirmąjį vakarą svetimame mieste. Ilgai sėdėjau ant upės kranto ir žiūrėjom į plaukiančius laivus, kuriuose sėdintys turistai fotografavo miestą. Tik tada pirmą kartą suvokiau, kad man nereikia niekur skubėti, aš galiu pasimėgauti šia akimirka, šia minute, šia būsena. Vakarėja, žvelgiu pro savo miniatiūrinio kambarėlio langą, šalia  duonos kepyklėlė, ledų baras bei parduotuvė, kur vakarais nusipirku raudono vyno ar braškių, tokių prisirpusių, didelių, raudonų ( dievinu raudoną spalvą). Vakar Pompidou centre esančiame šiuolaikinio meno muziejuje  apžiūrėjau moterų menininkių darbų parodą – tai pirmoji  tokia paroda pasaulyje. Prisipažinsiu, įspūdis begalinis, nes tai ekspozicija, kurioje vien moterų sukurti daiktai. Stephanie, mano globėja svetimame mieste, stilinga paryžietė, juokauja, kad aš jau persismelkiau prancūziška dvasia ir tapau tikra feministe. Tai ji mane išmokė  šnekamąja kalba jaukioje lauko kavinukėje šalia Liuksemburgo sodų užsisakyti kavos,  paprašyti cigaretės, paaiškino, kokį vyną neštis einant į svečius. Kelis kartus per savaitę ji  kur nors būtinai mane išsitempia:  pavaikštinėti nuostabiai apšviesta Senos pakrante, pasėdėti ant žolės Marso laukuose priešais žiburiuojantį Eifelio bokštą, stebėti spalvotų fontanų šokį tarp švytinčių La Defense dangoraižių ar klausytis gyvos akordeono muzikos siaurose  Monmarto gatvelėse. Šokių projekto vadovė bohemiškoji madam Elizabeth nenustoja kartoti,  kad aš - talentinga egzotiškų bruožų gražuolė. Aš manau kitaip. Gražuolė - Luvre liūdnai šypsosi už dvigubo apsauginio  stiklo. Laikas, iškreipiantis linijas, spalvas ir formas, nepalietė jos tobulo grožio. Ji - moteriško grožio idealas, deja, keistai  vienišas ant plačios Luvro muziejaus sienos. Mona Liza, tavoji paslaptis kviečia priartėti ir pajusti žmogiškąją esybę visa širdimi, visa  siela. Minia besistumdančių žmonių, primenančių skubančius praeivius, grūdasi artyn prie tavosios paslapties dar nesuvokdami savosios. Tu esi ir  liksi svajone, gyvenančia  mergaitės širdyje...