Susisupkim į spindulio saujoj
gęstančio ūko rimtumą
ir palietę pernykščias rasas
tarsi vasaros pamestą rūbą
auskim portretų tąsas
tuos kur svetainėse, pilyse, rūmuose...

Verkim karolius brangius
savo krištolus, molį sudėję
ir branginkim viską, kas bus
kaip branginam svajų plaikstymą vėjuos ...

Būkim vėtrungės Nidos krantuos
karštą dieną lyg tyčia nurimusios,
būkim Saulės savo namuos
malkoms židiny išpleškėjus...

Išsineškim kėdes ir stalus
sekmadienio pietum pasibaigus
ir žiūrėkim atidžiai, kas bus...
-------
Kai sėdėdami gersime tylą
Ir nustoję lipdyti mintis, jusim:
saulei leidžiantis miško kraštuos –
šventas Rujų vakaras kyla...