Tą dieną pabudęs neįprastai anksti, gal dar apgaubtas nakties magijos šešėlių, jis pajuto keistą būtinybę parašyti laišką. Gulėdamas lovoje ir negalėdamas pajudėti, iš nuostabos ar iš baimės, neturėdamas nei popieriaus, nei rašiklio, jis, regis, norėjo pradėti rašyti. -------



               Mielas/Sielos drauge,

     Žinau, nustebinsiu tave šiuo laišku, nes pats užuodžiu - balta drobulė. Bet jau atėjo laikas parašyt ir atsiverti tau pačiam. Neklausk, nežinau, kam tie sentimentai... Tau, man?
     Mąsčiau apie draugystę. Aha, originalu! Visgi bandžiau ką nors atrasti. Ir atradau - baugu. Taigi, klausyk, aš jau girdžiu.
     Iš pažiūros vaizdelis aiškus, banalus. Draugas su draugu. Mes matomės kasdien, kalbam... Žinom, kas neramina mus, kokiom problemom mes gyvenam. Iš pusės žodžio aišku, ko paklausti norim. Žodžiu, \"Vsio pa zakonam\". Štai čia sustoju ir pagalvoju, ką dėl to išgyvena žmogus? Ei, tik nesakyk, kad man jau pasimaišė protas, nes apie mūsų santykius pasakoju mums! Tu juk žinai, kad aš jautruolis tenai, kažkur giliai viduj.
     Noriu prisipažinti - tau atsidavęs visiškai esu. \"Draugai išduoda\" - dažnai girdžiu. Bet mūsų ryšiu tikiu. Atrodo, pažįstu tave taip, kad tu čia pat, šalia manęs, dažnai net manyje. Girdėjau sakant: \"Laimė, kai tave supranta tavaip.\" Žinai, tiesa. Gyvenimui lieku skolingas, kad leido pažinti tave. Mes tarsi užtrauktukas: tu mane, aš tave. Retai kam taip būna.
     Dažnai abejoju ar gali egzistuot tokia tiesa. Juk visada žmogus analizuoja (na, žinoma, gink Dieve, ne save), nuteisia, pasmerkia. Visi mes egoistai: patempt, patraukt - vis į save. Tu ne kitoks. Atleisk. Matai? Aš perpratau tave. Nors iš tiesų čia tiktai kvailas melas tau pačiam. Juk tau būdinga - metamorfozės konstantoje. Jų daug, gal todėl atrodo, kad viskas kinta. Bet yra kažkokia seka. Paradoksalu, kad ir aš egoistas, juk man pati svarbiausia - meilė tau.  Kažkas sakys, kad tokia meilė neegzistuoja, kad tai ne meilė, bet jie neteisūs. Ji būtina galutiniam tikslui pasiekti.
     Tu sudėtingas. Sudėtingiausias. Bet net tada, kai nebelieka parako gyvent, tu lauki, kad nustojęs bėgti gatve vėl atsigręžčiau. Į Tave. Nors suprantu, visa esmė mylėt tave, surast atsakymus tavo pažinime, bet aš nedėkingas. Taip, matomės kasdien, bet iš tiesų tave dažnai apleidžiu. Sakiau, kad abejoju, ar galim būti užtrauktukas. Bet jei rašau, tai...
     Harmonijai apėmus dingteli: \"Su Tavimi jaučiuosi Vienas.\"  Vienatvės neužpildai, deja. Norėčiau, kad tavęs užtektų. Vieno. Tikro. Vienintelio tikro. O tu sakai: \"Išmok atrasti draugą ten, kur jis visados yra.\" Gal tu pats to mane jau išmokei?
     Aš iš tiesų apdovanotas - išmokau apsinuogint. Dabar galiu ieškoti Draugo, kuris parodijuos tave, kurio man reiks, kai jausiuos vienas. Nes visada turėsiu, kur sugrįžti. Išduotas - pas tave būsiu visada saugus.
     Jau bėgu, Sielos drauge, už sankryžos nauja gatve! Dar susitiksim!



                                                                                                                                                                                                    Ir kol mirtis išskirs mus - užtrauktukas.

              Tavo jauki buveinė - kūnas -------



     Staiga nupurtė šaltas drebulys. Jis pajuto, kad nejučiom buvo užsnūdęs. Sutrikęs apsižvalgė ir laikrodyje ant sienos pamatė,  kad jau beveik pietūs. Dar po keleto sekundžių suprato, kad koją kaitina saulė, prasibrovusi pro užuolaidas, ir greit įtraukė koją po antklode.  Diena buvo saulėta. Jis iškart pačiupo telefoną ir drąsiai surinko geriausio draugo numerį. Dabar jis buvo pasiruošęs.