Dainų ilgėjaus, vakarus išbraidęs
Sėdėjau tarpdury minčių
Ir pirštų gašlumu į plaukus
Panirau, gedėdamas dienų...

Turėjau kažkada suvokti,
Kad iš lietaus sušlapusiom viltim
Išeisiu – tau pamojęs uostais
Nepažintų buriuojančių laivų...

Galėjau prisiglausti, netgi pamyluoti
Nakty viešai, nebodamas jausmų.
Man atsukai tu savo skruostą,
Aš pakštelėjau – apsvaigai sykiu...

Braidžiau ilgai, stebėjos gluosniai,
Tylėjo rūškani laivai –
Kvepėjau aitrumu dryžuotų juostų
Jūreiviškoj krūtinės atbrailoj.